Megzta kojinių istorija

Kada atsirado kojinės?

Nežinia, kada žmogus pirmą kartą pastebėjo, kad jaučiasi patogiau uždengęs kojas. Manoma, kad pirmąsias kojines jau prieš 3 tūkstantmečius mezgė arabai. Jos apsaugodavo nuo karšto smėlio pėdas, apautas atvirais sandalais. Megztų kojinių randama ir Egipto faraonų sarkofaguose.

Šaltesnio klimato kraštuose kojos buvo šildomos apgaubiant jas kailiais. Tačiau kojinės tikrai neatrodė tokiu reikšmingu dalyku, kurį reikėtų aprašyti, todėl istoriniuose šaltiniuose jos beveik neminimos. Nepaminėtos kojinės nei Egipto papirusuose, nei Senajame Testamente.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose apie kojines užsiminė graikų poetas Hesiodas. 700 m. pr. Kr. aprašydamas valstiečio buitį jis patarė saugotis šalto oro ir kojas apsukti suveltais gyvūnų plaukais. Europoje vėlimo technika atsirado kur kas anksčiau, už verpimą ir audimą.

I a. pr. Kr. romėnų vyrai ir moterys kojas apvyniodavo audiniu arba oda. Tačiau tai buvo laikoma silpnumo ženklu, todėl kariai vengdavo taip daryti. Tik po šimtmečio papročiai pradėjo keistis.

Karo žygiuose romėnai pastebėjo, kad barbarai, galai ir keltai nuogas kojas apsuka audinio arba odos gabalais. Dėl to ne tik būdavo šilčiau, bet ir kojas apsaugodavo nuo dyglių keliaujant miškais. Romėnų kariai įvertino šios aprangos detalės praktiškumą ir išpopuliarino gimtinėje.

Kojas demonstruodavo tik vyrai

Viduramžiais kojinės buvo itin svarbi vyrų aprangos dalis – tik jie turėjo teisę demonstruoti kojas. Moterims kojinių nereikėjo, nes jos segėjo ilgus sijonus, kurie uždengdavo kojas. Bėgant metams mados keitėsi. Vyrų apsiaustai darėsi vis trumpesni, kol galų gale virto švarkais.

Kojinės darėsi vis ilgesnės, pasiekė tarpkojį ir priartėjo prie švarko. Taip apie 1500 m. tai, kas iš pradžių buvo kojinėmis, tapo drabužiu, dengiančiu kūną nuo liemens iki kulkšnių – beveik kelnėmis! Jos buvo siuvamos iš ryškiaspalvio šilko, vilnos arba aksomo. Per ploną medžiagą išryškėdavo raumenys, kuriuos mėgdavo demonstruoti madomis besidominantys vyrai. Seni burbekliai metraščiuose rašė, kad tai labai nekuklu...

Nauja – tai užmiršta sena

Apie XVI a. Europoje paplito dar viena kojinių gaminimo technika, kurią arabai naudojo jau tūkstantmečius, – mezgimas. Tais laikais žmonės vis daugiau keliavo, taip po pasaulį plito įvairūs įgūdžiai ir idėjos.

Pradėjus Europoje populiarėti mezgimui, žmonės pastebėjo, kad megztos kojinės yra kur kas patogesnės už veltas arba siūtas. Megztos kojinės geriau apgaubdavo kojas, mezgant pavykdavo lengviau išgauti reikiamą formą, galėjo būti įvairesnių spalvų ir raštų, be to, jas kur kas patogiau nešioti.

Visų pirma mezgimas paplito Ispanijoje ir Italijoje, paskui – kitose Europos šalyse. Megztos iš šilkinių siūlų, išsiuvinėtos kojinės buvo laikomos itin prabangiu dalyku, kurį ne gėda dovanoti netgi karaliui. Žinoma, kad ispanai kojines dovanojo Anglijos karaliui Henrikui VIII.

XVI a. kojines jau nešiojo visi. Kilmingieji – šilkines, valstiečiai, darbininkai ir kariai – vilnones. Jos buvo įvairių spalvų ir ilgio.

Mašina, mezganti kojines

1589 m. anglas filosofijos magistras Viljamas Ly sukūrė mezgimo mašiną. Ją naudojant kojines buvo galima numegzti šešis kartus greičiau, nei mezgant rankomis. Išradėjas savo sukurtą mašiną parodė karalienei Elžbietai I. Vyras norėjo ją užpatentuoti, tačiau jo išradimu niekas per daug nesusižavėjo.

Mašina mezgė tik grubias vilnones kojines, be to, mezgimas daugumai moterų buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu. Vėliau išradėjas patobulino savo sukurtą prietaisą, kad šis megztų dailiau, tačiau Anglijoje populiarumo vis tiek nesulaukė, todėl savo išradimą nuvežė į Prancūziją. Mezgimas mašina ir rankomis buvo naudojami iki XIX a.

Kelnės – ilgyn, sijonai – trumpyn

XIX a. trumpas kelnes ir bridžius pakeitė ilgos kelnės, todėl vyrams jau nereikėjo ilgų kojinių. Tačiau trumpėjant moterų suknelėms, ilgėjo jų kojinės. Atsirado korsetai su specialiais kyšančiais segtukais kojinėms prisegti. Netgi mažos mergaitės vilkėjo marškinėliais, prie kurių buvo segamos ilgos kojinės.

1922 m. tapo madinga įdegusi kūno oda, todėl pradėtos gaminti įvairių atspalvių kūno spalvos kojinės. Taip pat išpopuliarėjo sidabrinės, auksinės spalvos ir tinklinės kojinės.

Tvirtos lyg plienas, plonos lyg voratinklis

1937 m. pasaulinėje parodoje Niujorke buvo pristatytas sintetinis audinys, pavadintas „Polymer 6.6“. Tačiau pasaulyje jis paplito ne šiuo vardu. Niujorko miesto trumpinys NY turėjo įtakos naujam pluošto pavadinimui. Jį pradėta vadinti nailonu.

To meto reklama skelbė, kad šis audinys pasižymi plieno tvirtumu ir voratinklio gijos plonumu. 1940 m. pirmosios nailoninės kojinės atsirado Niujorko parduotuvėse. Tai sukėlė ne tik pirkėjų moterų antplūdį, bet ir per vieną naktį sugriovė Japonijos šilko rinką. Per pusmetį JAV buvo parduota 46 milijonai nailoninių kojinių!

Kai sijonai visai sutrumpėjo...

Pėdkelnių istorija prasidėjo 1959-aisiais, kai Etelė Gant pasiskundė vyrui Alenui, dirbusiam tekstilės fabrike, kad prisegamos kojinės yra tikras košmaras. Moteris pareiškė, kad būtų kur kas patogiau, jeigu kojinės būtų pritvirtintos prie kelnaičių. Tai demonstruodama Etelė jas paprasčiausiai prisiuvo.

Vyras gaminį nunešė į darbą ir kartu su kolegomis sukūrė pirmąsias nailonines pėdkelnes, kurios netrukus atsirado parduotuvių lentynose. Moterys jas labai pamėgo. 1960 m. išpopuliarėjo itin trumpi sijonai, prie kurių prisegamos kojinės netiko. Pėdkelnes pradėjo dėvėti manekenės, o kitos moterys pasekė jų pavyzdžiu.

Įdomūs faktai

Žmogaus pėdose yra apie 250 000 prakaito liaukų.

Vis dažniau skirtingų sporto šakų atstovai renkasi tik tam tikrai sporto šakai būdingas kojinių spalvas.

Derinant kojines reikėtų atsižvelgti į kostiumo spalvą, pavyzdžiui, pilkas kojines derinti su pilku kostiumu, mėlynas su mėlynu, juodas su juodu ir t. t. Vienintelė išimtis – baltos kojinės.

Nė vienas moteriškos aprangos elementas taip nejaudina vyrų, kaip prisegamos kojinės.

Blauzdinės visų pirma buvo skirtos balerinoms, kad galėtų apšilti raumenis prieš pasirodymą.

Per karą nailoninių kojinių negamino. Moterys, norėdamos atrodyti elegantiškai, ant blauzdų piešdavo siūlę, kad sudarytų įspūdį, neva jos dėvi kojines.

Šiais laikais yra sukurtos purškiamosios kojinės. Tai itin patogu per karščius, kai laikantis etiketo privalu dėvėti kojines. Tokios kojinės lengvai nusiplauna.

Šveicarijos kompanija „Black Socks“, spręsdama nuolat pasimetančių kojinių problemą, pagamino kojines su mikroschemomis. Speciali programa, kurią galima atsisiųsti į mobilųjį telefoną, padeda surasti pradingusias kojines.